Kunigaikščių Ostrogiškių giminė paliko savo žymų pėdsaką ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Nuo to laiko, kai 1366 metų šaltiniuose buvo paminėtas pirmasis šios giminės atstovas kunigaikštis Daniilas, mes galime matyti, kad per visą savo istoriją Ostrogiškiai užėmė aukščiausias pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, lygiagrečiai plėsdami savo teritorijų valdas. Iki XVI a. istorinės Voluinės vienas trečdalis, t.y. dabartinės Ukrainos Voluinės, Rivno, Žitomiro sritys, tapo jų nuosavybe.
Mokslininkai neturi bendros nuomonės dėl šios giminės genealogijos. Pirmasis kunigaikščio Daniilo iš Ostrogo paminėjimas datuojamas 1340 metais ir jame, kaip ir kituose seniausiuose šaltiniuose, nėra komentarų dėl jo kilmės. Pagrindinė diskusija vyksta dėl klausimo, ar Ostrogiškiai yra Gediminaičių, ar Riurikaičių palikuonys. Abejais atvejais kalbama apie valdančias Kijevo Rusios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių gimines. Be to, net jeigu Ostrogiškiai buvo 
kilę iš Riurikaičių, vėliau jie susigiminiavo su Gediminaičiais. Konstantinas Ostrogiškis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo Gediminaičio proanūkis.
Jeigu keliausime į amžių gilumas, paaiškės, kad patys Ostrogiškiai laikosi XVI a. pabaigoje atsiradusios genealoginės legendos. Pagal ją, giminė prasidėjo nuo „protėvio Ruso“ – legendinių Čeko ir Lecho brolio, kurio palikuonis manyta esąs Volodimiras Didysis, o toliau – ir Danielius Haličietis. 
Tai pabrėžė ypatingą Ostrogiškių, šių „nekarūnuotų Rusios karalių“, svarbą – juk jie XVI a. pabaigoje valdė istorinės Voluinės vieną trečdalį bei Haličo krašto dalį. XVII a. pradžioje ši senovinė giminė pradėjo gesti, tad iš 8 paskutinių vyriškosios linijos atstovų iki 1620 metų neliko nei vieno. Paskutinis giminės atstovas, palikuonis „pagal kalaviją“ Jonušas Ostrogiškis 1608 metais, idant būtų užkirtas kelias kruopščiai surinktų žemių išbarstymui, pasiekė aukščiausios garbės – buvo sukurta Ostrogiškių Ordinacija, kurią sudarė viso 24 miestai ir 593 kaimai.
Istorinis šių kunigaikščių palikimas – ir materialinis, ir simbolinis, yra labai didelis. Jie buvo bažnyčių fundatoriai, konkrečiai – Švenčiausios Trejybės bei Šv. Mikalojaus šventovės, kurios buvo Vilniaus veidu iki 
tol, kol buvo pastatydintos vėlesnės bažnyčios. Be to, jie teikė pagalbą Kijevo Pečerų vienuolynui, todėl daug šios šlovingos giminės atstovų buvo ten palaidota. Fediras (šv. Teodoras) Ostrogiškis Kijevo Pečerų vienuolyne net priėmė vienuolystę, o po mirties, paaiškėjus, kad jo kūnas yra negendantis, jis buvo kanonizuotas. Iš viso, giminei priklausė apie 600 cerkvių ir 10 vienuolynų. Nepaliko ši giminė be dėmesio ir mokymo įstaigų, pavyzdžiui, tokiuose miestuose kaip Vilnius, Krokuva, Poznanė.
Tačiau, be abejo, jeigu kalbėsime apie mokymo ir savotiškas mokslo įstaigas, pirmą reiktų paminėti Ostrogo slavų, graikų ir lotynų akademiją, taip vadinamus „Voluinės Atėnus“. Šios įstaigos vertimo būrelio darbą vainikavo pirmasis Biblijos leidinys bažnytine slavų kalba, nors tai tik vienas iš daugelio ten sukurtų darbų. Negalima nepaminėti, jog Ivano Fedorovo „Abecėlė“ 1578 metais buvo išspausdinta būtent Ostrogo spaustuvėje. Taigi, kunigaikščių Ostrogiškių paramos dėka vystėsi knygų spausdinimas, švietimo tinklas, buvo palaikoma stačiatikių bažnyčia.