Lietuvos Nepriklausomybės 100-osioms metinėms paminėti 2018- ųjų metų liepos 5 dieną, Kauno mieste įvyks iškilmingas „Laisvės Kario“ paminklo atidarymas.
Visuomenės gyvenimo atmosfera Kaune dabar pripildyta lūkesčių ir pasididžiavimo suprantant, kad netrukus mieste atsiras paminklas, kuris apjungia savyje istorinę atmintį. Lietuvių supratimu — jis taps reikšmingu dvasiniu objektu — Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simboliu.
Bronzinis šešių metrų paminklas „Laisvės Karys“, pripildytas didybės ir didelio emocinio jausmo, buvo kuriamas Ukrainoje („Sidoruko ir Krylovo kūrybinės dirbtuvės“, bronzos liejimo gamykla „Sajamat“) dalyvaujant fondui „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ ir Vyčio paramos fondui. Pastatytas vaizdingoje miesto dalyje — Kauno pilies teritorijoje, jis harmoningai jungiasi su viduramžių tvirtovės istorine erdve, nepažeidžiant gyvos sąsajos su aplinka.
Dėl sudėtingos skulptūros plastinės kompozicijos sprendimo, atsižvelgiant į pasaulio plastikos tradicijas, dėl gilaus vaizdinio turinio, paminklas užims vietą tarp daugelio šiuolaikinių originalių ir aukštos meninės vertės šiuolaikiškų kūrinių. Paminklas sukurtas per gana trumpą laiką.
Apie darbą kuriant „Laisvės kario“ ypatumus, apie paminklo kūrimo istoriją ir asmeninį požiūrį į kūrybinį procesą pasakoja projekto dalyviai.
***
Vilius Kavaliauskas — Vyčio paramos fondo pirmininkas (Lietuva).
* Kaunas ruošiasi šventėms, skirtoms paminėti jubiliejinę datą, o netrukus ten atsiras paminklas „Laisvės karys“, kurio atidarymas numatytas liepos 5-ąją. Kokį vaidmenį jis vaidins Lietuvos jaunimo patriotiniam ugdymui?
Aš manau, kad tai bus pagrindinis šimtmečio paminklas. Vienareikšmiškai! Jį pastatys Kaune todėl, kad pats miestas patiria neįtikėtinai didelį patriotinį pakilimą. Be abejonės, toks dvasinis projektas turės labai svarbią įtaką lietuvių jaunimo patriotiniam ugdymui. Paminklas yra orientuotas į ateitį, taps laisvos Lietuvos simboliu įvairiuose jos istorijos etapuose. Jis pergyvens mūsų kartą ir bus gerbiamas ateityje. Aš tuo esu įsitikinęs. Beje, pirmasis oficialus svečias, kuris aplankys paminklą vizito į Baltijos šalis metu, bus popiežius Franciskas. Jau žinoma, kad jo vizitas prasidės nuo Lietuvos, o nustatyta data 2018 metų rugsėjį.
* Papasakokite, kaip atsitiko, kad karys nebus pastatytas Vilniuje, kaip buvo anksčiau planuota, o Kaune?
Vilniaus Lukiškių aikštės konkursui buvo keliami dideli reikalavimai. Žiuri dalyvavo 7 nacionalinių premijų laureatai — istorikai, architektai, dailininkai, kurie iš visų sprendimų pasirinko meninės idėjos požiūriu giliausią projektą – „Laisvės karys“. Remiantis apklausų duomenimis, šis projektas buvo patvirtintas statyti jį Vilniuje. Paminklas (ginkluotas raitelis) galėjo tinkamai papuošti pagrindinę sostinės aikštę, tačiau netikėtai Kultūros ministerija pasirinko kitą variantą, primenantį partizaninės kovos laikus.
Kai Vilnius atsisakė Kario, mus palaikė buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus — labai populiari asmenybė, palikusi politikoje didelį ženklų indėlį. Dabar jis aktyviai dalyvauja visuomeniniame judėjime, nepaisant savo senyvo amžiaus (jam 91 metai). Prezidentas V. Adamkus pasiūlė perkelti Kario projektą iš Vilniaus į Kauną (Kaunas, beje, yra jo gimtasis miestas). Kauno meras V. Matijošaitis palaikė mus ir pažadėjo sukurti visas sąlygas sėkmingam projekto įgyvendinimui. Buvo nuspręsta bendradarbiauti su Ukraina — ten yra gamybinė bazė, profesionalūs skulptoriai. Mus supažindino su Robertu Gabulu, fondo vadovu „Kunigaikščio Ostrogiškių Karūna“ , jis sėkmingai užsiima svarbių kultūros projektų rėmimu, net tik Ukrainos mastu, bet ir Lietuvoje, taip pat bendradarbiauja su skulptoriais – Olesiu Sidoruku ir Borisu Krylovu. R. Gabului sutikus pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su Vyčio fondų, skulptoriai sutiko sukurti Kario skulpturą Kauno miestui.
Niekas nežino, kaip būtų susiklostęs projekto įgivendinimas Vilniuje, tačiau Kaune žmonės suvokė šio projekto svarbą ir jį palaikė. Štai kas svarbu!
* Kiek yra aktyvi viešoji iniciatyva renkant lėšas paminklui?
Kauno gyventojai vieningai pritarė pasiūlymui sukurti monumentą — visi norėjo įnešti savo indėlį. Jau daugiau nei 1000 žmonių padarė labdaros įnašus, padeda atskiros įmonės, organizacijos, o kai kurie siūlo pagalbą darbe. Paramą teikia ne tik vietiniai lietuviai, bet ir kiti piliečiai, gyvenantys šalies teritorijoje (apie 300 lenkų tapo šio projekto rėmėjais).
Žmonės atsakingai aptarinėjo vietos pasirinkimą , kurioje turėtų buti pastatytas karys, buvo pasirinkta priešais Kauno istorijos pilį esanti teritorija. Tai, visų pirma, miestiečių ketinimai ir su jais sutiko merija. O Kauno architektai rado labai gerą sprendimą: 6 metrų paminklas, turintis aukščio apribojimus, harmoningai atrodys pilies fone ant žemo granito pagrindo ir nepažeis supančios erdvės harmonijos.
Džiugina, kad toks svarbus klausimas yra sprendžiamas be jokios prievartos, visiškai pritariant patiems piliečiams ir jiems asmeniškai remiant. Na, žinoma, džiugina ir Kauno savivaldybė – tai mūsų pagrindinis partneris ir užsakovas. Kauno miesto meras V. Matijošaitis ir jo komanda daug padeda teisiniuose ir finansiniuose reikaluose. Meras asmeniškai garantavo Kario gamintojams, skulptoriams finansavimą.
* Koks ukrainiečių skulptorių vaidmuo kuriant Karį?
Skulptūrinės kompozicijos pagrindas yra mūsų heraldinė figūra (Vytis – tai ginkluotas raitelis), bet pirmiausia mes kuriame meno kūrinį, kuris turėtų perduoti kovos už Lietuvos nepriklausomybę idėją. Ukrainos skulptoriams tai pavyko. Aš pamačiau galutinę paminklo versiją skulptorių dirbtuvėje. Labai įspūdinga!
Beje, Ukraina, ne pirmą kartą suteikia kūrybinę pagalbą Lietuvai kuriant patriotinius paminklus, kurių Lietuvoje yra nedaug, ypač žirgų. Daugiau nei prieš 20 metų, 1996 metais, ji jau dalyvavo kuriant paminklą Vilniaus steigėjui — Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Atidengiant paminklą tuomet dalyvavo Ukrainos Prezidentas Leonidas Kučma (jis padovanojo monumento pagrindui granito akmenį).
Mūsų Karys žymiai didesnis! Tai labai gražus ir didingas monumentas. Aš taip ir pasakiau Olesiui ir Borisui, kad jie paliko savo ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
* Ar Jūs esate patenkintas bendradarbiavimu su Ukraina, ypač su Roberto Gabulo fondu?
Viskas yra puiku. Mums pasisekė: mes radome bendradarbiavimo balansą per Konstontino Ostogiškio fondą. Darbo kokybė Ukrainoje, gamybos bazėje yra labai aukšta viską spėjame atlikti per nustatytą laikotarpį. Karys bus pirmasis mūsų bendras projektas su Ukrainos partneriais. Galbūt vėliau mes galėsime padėti atstatyti Konstantino Ostrogiškio antkapinį akmenį Pičerų Lavroje, Ukrainoje – tai svarbu mūsų šalims.
***
Robertas Gabulas – rėmėjas, verslininkas, Labdaros fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ pirmininkas (Ukraina).
* 2018 metai – ypatingi Lietuvai: šalis švęs 100-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines. Kaip manote, ar Laisvės Karys tikrai bus pagrindinis Lietuvos paminklas?
Žvelgiant plačiau, tai bus reikšmingas kūrinys, kuris atneš naują srovę į šiuolaikinę lietuvių skulptūrą ir reikšmingą jos ideologinę orientaciją. Be abejo, Karys gali tapti pagrindiniu Lietuvos paminklu, simboliška šalies nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo kovos sinteze, suteikdamas apčiuopiamą poveikį Lietuvos piliečiams.
* Koks yra Fondo vaidmuo kuriant paminklą?
Mūsų fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ buvo sukurtas siekiant skatinti svarbų kultūrinį ir istorinį projektą, susijusį su Konstantino Ostrogiškio antkapinio paminklo, esančio Kijevo Pečorų lavros Uspenjės sobore, atkūrimu. Atkuriant šį projektą, atkurimo darbams pakvietėme dalyvauti skulptorius Olesių, Borisą ir Arūną. Matant jų profesionalų darbą pakvietėme dalyvauti ir kituose Lietuvai svarbiuose projektuose . Vienas iš tokių projektų yra paminklas filosofui Vydūnui Klaipėdoje.
Paaiškėjo, kad fondas automatiškai prisijungė prie Lietuvos projektų ir jau atlieka dvigubą funkciją. Šiandien fondas yra Kauno paminklo sukūrimo garantas, savotiškas ryšys tarp vykdytojų ir užsakovo.
* Ar esate patenkintas bendradarbiavimu su vykdytojais ir partneriais?
Kadangi aš ėmiausi šios nepaprastos misijos, tad turiu tai užbaigti iki galo, o jei darbo proceso metu atsiranda sutrikimai, juos reikia pašalinti. Aš, kaip verslininkas, puikiai suprantu, kad esant tokioms apimtims ir trumpiems atlikimo terminams gali įvykti bet kokia „forc mažor“ situacija, ir tai yra normalu. Su Vyčio paramos fondu mes sukūrėme bendradarbiavimo schemą ir dabar darome didelę pažangą. Tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas su Lietuvos Vyčio fondu šiuo projektu nesibaigs.
Aš esu labai patenkintas bendru darbu su pagrindiniais fondo partneriais – talentingais skulptoriais Olesiumi Sidoruku ir Borisu Krylovu.
Kai aplankau jų dirbtuvę, aš visada su malonumu stebiu kūrybinį procesą. Vaikinai yra punktualūs, atsakingi, todėl aš tikiu, kad nesvarbu, kaip jie bebūtų užsiėmę — nenuvils ir patenkins visus lūkesčius. Neseniai Lenkijos Liubline mes įgyvendinome kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio memorialinės plokštės projektą — darbas prie Kario tada buvo pačiame įkarštyje. Skulptoriai visai neturėjo laiko, bet aš nerizikavau kreiptis į kitus meistrus. Vaikinai atliko savo darbą aukščiausiu lygiu, už kurį jiems esu labai dėkingas.
Pasakysiu tai, kad per trumpą mūsų pažinties laiką mes labai susidraugavome, ir jei šiuose projektuose dalyvautų kiti skulptoriai, vargu ar aš sutikčiau juose dalyvauti. Aš esu labai dėkingas Arūnui — labai geras ir gilus žmogus, profesionalus skulptorius; jo konsultacijos padeda Olesiui ir Borisui pajusti lietuvių charakterį. Labai svarbu, kad visi komandos nariai būtų savo vietoje ir kiekvienas atliktų savo misiją.
Norėčiau atskirai atkreipti dėmesį į bronzos liejimo gamybos įmonę „Sajamat“: tiesiog tikrai esu nuoširdžiai nustebintas, kad Ukrainoje yra tokia įmonė, turinti aukštą darbo lygį ir nepriekaištingą reputaciją. Kai vyksta Lietuvos delegacijų vizitai, kaip ekskursiją visada rekomenduoju aplankyti „Sajamat“, o po apsilankymo visi svečiai būna labai patenkinti tuo, ką jie matė.
Žinoma, labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu su Lietuvos ambasada Ukrainoje. Nepaprastasis ir Įgaliotasis ambasadorius Marius Janukonis teikia didelę paramą fondui, skatindamas Ostrogiškio antkapinio paminklo atkurimą Lavroje, deda daug pastangų stiprindamas Ukrainos ir Lietuvos santykius įvairiose srityse.
Praėjusių metų rugsėjį mes pasirašėme bendradarbiavimo Memorandumą. 2018 vasario 15 d. Lietuvos 100- mečio proga Lietuvos ambasadai Ukrainoje fondas „Konstantino Ostrogiškio Karūna“ vadovaujamas R. Gabulo padovanojo paminklą „Karys“ . Ginkluotas raitelis Ukrainos žemėje — kaip mūsų šalių bendros kovos už savo nepriklausomybę simbolinė sintezė. Paminklo pagrindu tapo granitiniai „Gedimino stulpai“ — Lietuvos kunigaikščių ženklas. Tai sumažinta monumento „Laisvės Kario“, apie kurį kalbame, versija. Jį taip pat sukūrė Olesius ir Borisas. Marius Janukonis taip pat padeda spręsti diplomatinius klausimus, susijusius su Kauno paminklo transportavimu į Lietuvą, ir visų reikiamų dokumentų registravimą (įforminimą).
* Ar fondas planuoja dalyvauti panašiuose projektuose ateityje?
Kaip fondo vadovas, aš gaunu tikrą pasitenkinimą iš tokių projektų įgyvendinimo ir suprantu, kiek jie svarbūs Ukrainai ir Lietuvai. Mes turime žinoti, prisiminti ir gerbti mūsų bendrą istoriją, nes be istorinių faktų populiarinimo, ateitis yra neįmanoma. Mes visa tai kuriame ateities kartoms.
***
Ihoris Davydovas – bronzos liejimo įmonės „Sajamat“ direktorius (Vyšnevė)
* Kiek laiko egzistuoja įmonė ir kokia yra Jūsų pagrindinė veikla?
Mūsų įmonė „Sajamat“ egzistuoja nuo 1992 metų. Aš vadovavau jai nuo 1996 m., o pagrindinė veikla – tai lydytų modelių meninis liejimas. Mįmonė eno liejimas už smulkintų modelių.
* Ar Jūs anksčiau gaminote paminklus Europos šalims?
Taip, teko ir anksčiau. Tai buvo privačių kolekcijų projektai, taip pat buvo dar keli Ukrainos pristatymai Austrijoje, Vokietijoje, Kinijoje, JAV, Lenkijoje (keli yra Gdanske). Ir štai vienas iš paskutinių projektų — „Karys“.
* Karys yra pirmasis paminklas padarytas Lietuvai?
Prieš tai jau teko dirbti Lietuvai. Pirmasis buvo kunigo Kazimiero Šaulio paminklas Švėkšnoje (atidarymas įvyko 2017 rugsėjį). Na, ir dabar be Kario turime daugiau projektų, kuriuos dar reikia įvykdyti. Pavyzdžiui, Klaipėdos lietuvių filosofo Vydūno paminklą.
* Ar manote, kad Kario paminklas yra vienas iš didžiausių paminklų per visą Jūsų veiklos laikotarpį?
Buvo lygiaverčių. Jis įeina į didžiausių paminklų ketvertuką.
* Kaip jūs pasiekiate tokios aukštos kokybės liejimą?
Metalo liejimas yra vienas seniausių amatų pasaulyje. Tai labai daug darbo jėgos reikalaujantis darbas, visų pirma reikalaujantis aukštos kvalifikacijos, dėmesio ir tikslumo kiekviename etape. Liejimo kokybės gerinimas, inovacinių technologijų naudojimas, tai yra svarbi liejyklų darbuotojų užduotis.
* Girdėjau, kad Jūs sukūrėte dirbtuvę specialiai Kario gamybai? Ar tai tiesa?
Tikrai, Karys mus pastūmėjo kurti dirbtuvę. Kai skulptoriams trūksta dirbtuvių apimčių, būtina skirti papildomų patalpų, kuriose būtų visas uždaras gamybos ciklas. Vaikinai pirmiausia sukuria nedidelį būsimos skulptūros eskizą, tada visą natūralaus dydžio modelį iš molio; toliau jis formuojamas, tada mes liejame, surenkame ir gaunasi galutinis kurinys. Mes atliksime kontrolinį surinkimą — tai visiškas 100 proc. surinkimas. Tada mes dalinsime skulptūrą į 3 dalis taip, kad jos kuo labiau atitiktų kelių tarnybų keliamus reikalavimus matmenims, įkelsime ją ant platformos ir vešime. Mūsų aikštės leidžia mums visa tai padaryti.
Mes kartu su Sidoruku ir Krylovu įsipareigojome padaryti viską iki galo. Mūsų komanda važiuoja į Kauną — apie 10 žmonių (Borisas ir Olesius, vaikinai iš liejimo gamybos cecho, akmens specialistas ir technologas). Jau vietoje mes visiškai baigsime ciklą. Baigus montavimą, liks tik smėliavimo, tonavimo (patinos uždėjimo) darbai ir viskas – telieka priduoti užsakovui.
Jei atidarymas įvyks liepos 5-ąją, tai paminklas turėtų išvykti iš Ukrainos keletą dienų anksčiau, birželio 26 d.
Aš jau seniai svajojau apie tokį gamybos ciklą.
* Ar Jums patogu bendradarbiauti su Sidoruku ir Krylovu. Kaip ilgai Jūs dirbate kartu?
Tai vieni iš mano mėgstamiausių skulptorių. Nuoširdžiai sakau. Aš bendradarbiauju su jais jau seniai ir galime pasakyti, kad mes ne tik bendradarbiaujame – mes esame draugai. Daugelis juos žino kaip labai padorius vaikinus, šiandien retai galima tokių sutikti.
Vienas iš didžiausių darbų, kuriuos mes kartu vykdėme, buvo Tarpregioninėje personalo vadybos akademijoje pastatytas Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo paminklas (2003 m.); vėliau buvo Vyšhorode pastatytas 10-ties metrų aukščio šventųjų kankinių Boriso ir Glebo paminklas (2011). Praėjusiais metais miestui Irpieniui pagaminome Taraso Ševčenkos paminklą, o dabar mes dirbame su Baltijos šalimis.
* Jūsų liejimo gamyba yra laikoma viena geriausių Europoje. Ar ji yra populiari tarp Europos skulptorių?
Taip, populiari. Tarp Europos užsakovų yra daugybė vokiečių, lenkų, kai kurie emigrantai Amerikoje taip pat yra mūsų klientai.
Mes esame konkurencingi kainų atžvilgiu žvelgiant į suteikiamų darbų kokybę, kas yra labai svarbu. Nesigiriu, bet pasakysiu, kad Lietuvoje tokių gamybos galimybių nėra. Be to, mes turime teisingą darbo organizavimą ir dar kartą pabrėžiu – mes užbaigiame visą bronzos skulptūros kūrimo ciklą.
* Kokias emocijas patiriate kiekvieną kartą, kai Jūsų darbo rezultatą puošia eilinis Europos miestas?
Mes darome gerą darbą ir tai yra pats svarbiausias dalykas. Karys yra vienas iš nuostabiausių kūrinių, sukurtų mūsų gamyboje. Žinoma, mane apima pasididžiavimas įmone, kuriai pats vadovauju.
***
Arūnas Sakalauskas – Lietuvos skulptorius, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialo vizualinio dizaino katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas.
* Arūnai, kalbėsime apie paminklą „Laisvės Karys“ – unikalų Ukrainos ir Lietuvos projektą, kuriame sėkmingai dirba skulptorių, bronzinių liejimo meistrų, architektų komanda. Didžiulę pagalbą teikia fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ vadovas Robertas Gabulas.
Paminklas jau plačiai skelbiamas Lietuvos visuomenėje. Pagal savo vertę jis bus ne mažiau svarbus, nei marmurinis Konstantino Ostrogiškio antkapinis paminklas Kijeve, kurio rekonstrukciją jūs taip pat dirbate su Ukrainos meistrais.
Ar senai Jūs svajojote sukurti tokio lygio paminklą Lietuvoje?
Tiesą sakant, visi skulptoriai svajoja apie tokį darbą, tačiau ši galimybė atsiranda vieną kartą per visą gyvenimą. Tai tarsi laimėti laimingą loterijos bilietą. Kiekvienas mūsų gildijos narys gali pasakyti tą patį. Žinoma, daug kas priklauso nuo laiko, ir nuo esamos situacijos, materialių galimybių, skulptūrinio meistriškumo. Viskas vyksta savo laiku.
* Ar šis monumentas yra pagrindinis Jūsų kūrybinio kelio tikslas?
Jei pasakyčiau „ne“, jūs nepatikėtumėt. Žinoma, taip! Tai yra ypatingas monumentas. Nežiūrint tai, kad jis yra sudėtingas skulptūros užduočių požiūriu, jis gali būti įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip per trumpiausią įmanomą laiką pagamintas didžiausias bronzinis paminklas Lietuvoje. Tačiau dar pabrėžiu, kad be komandos neįmanoma įgyvendinti tokio dydžio projekto.
* O kokie yra monumento sukūrimo terminai?
Paprastai tokie skulptūriniai projektai, kaip taisyklė, kuriami keletą metų (mažiausiai 2 metus) – ir tai yra normalu. Galų gale, be pačios skulptūros, reikia teisingai apskaičiuoti jos pastatymo vietą, atsižvelgti į aplinkinę erdvę, tai jau yra architektų darbo dalis, kurie įeina į autorių grupės sudėtį. Ir čia tik per penkis mėnesius! Tai tikrai spartus darbas.
* Yra žinoma, kad Kauno meras – Visvaldas Matijošaitis — asmeniškai palaikė Jūsų projektą. Gegužės pradžioje įvyko jo vizitas į Kijevą.
Lietuviai turi tokį bruožą, kol jie nepamatys savo akimis — nepatikės. Iš tiesų, jo vizito metu ponas meras visų pirma aplankė Vyšniovo mieste esančią gamybos bazę.
Mes visi kalbėjome, aptarėme darbo aspektus, susijusius su skulptūros transportavimu ir montavimu. Ponas Matijošaitis su susidomėjimu stebėjo bronzos formavimo ir liejinių gavybos procesus.
Mano kolegos Olesis Sidorukas ir Borisas Krylovas parodė svečiams savo naują paminklą Tarasui Ševčenkai Irpinės mieste.
Būnant Kijevo Pečeros Lavroje, meras įvertino mūsų bendrą darbą — Uspenjės soborui daromą būsimą Konstantino Ostrogiškio antkapinį memorialą.
Jis liko labai patenkintas skulptūriniu meistriškumu ir aiškiai sužavėtas bronzos liejimo procesais, kurių nėra Lietuvoje! Nuo to laiko Kauno vadovas ramus dėl projekto, galima sakyti, jis laikosi „balne”.
* Papasakokite monumento sukūrimo istoriją (kaip laimėjote konkursą)?
Tikriausiai reiktų iš karto prisiminti Lukiškių aikštę, kuriai iš pat pradžių buvo planuojamas mūsų projektas. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – 90-aisiais — buvo nuspręsta ją radikaliai pertvarkyti. Dėl to beveik kas dvejus ar trejus metus buvo vykdomi projektų konkursai (iš viso jų buvo aštuoni), buvo keliamos diskusijos apie tai, kaip reikėtų rekonstruoti aikštę atsižvelgiant į miestų planavimo svarbą ir aplinką, tačiau taip nieko ir neįvyko iki 2016 m.
Štai dabar minint 100-ąsias Lietuvos valstybės nepriklausomybės metines buvo pristatyta visiškai nauja istorinės aikštės koncepcija. Be bendros architektūros išvaizdos pokyčių, čia turėtų atsirasti pagrindinis memorialinis akcentas, kuris įamžintų visus tuos, kurie žuvo ginant Lietuvos laisvę. Mes nusprendėme, kad geriausias tokios aukštos idėjos įkūnijimas būtų raitelis (Vytis).
Siekiant remti šį projektą buvo įsteigtas Vyčio paramos fondas, paskelbtas konkursas dėl geriausios paminklo versijos (jame dalyvavo 13 skulptorių). Kai aš buvau Kijeve (tuo metu mes jau dirbome su ukrainiečių skulptoriais prie projekto Konstantinui Ostrogiškio paminklo Uspenjės sobore atkūrimo), tad pasiūliau Olesiui ir Borisui („Sydoruko ir Krylovo kūrybinės dirbtuvės“) dalyvauti konkurse. Ir jie sutiko ir palaikė šią idėją.
Mūsų projektas užėmė 1-ąją vietą, mes visi buvome labai laimingi,mus taip pat palaikė seimas. Per ganėtinai trumpą laiką atsirado priešininkai, pasisakantys prieš mūsų projektą, tie, kurie paprasčiausiai atmeta figuratyvinį meną, manydami, kad XXI amžiuje jis nėra aktualus. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje jaunimas teikia pirmenybę šiuolaikinėms meno tendencijoms. Savo ruožtu jaunus skulptorius Lietuvoje remia Kultūros ministerija, o taip pat Šiuolaikinio meno centras (vienas iš didžiausių Baltijos šalių meno centrų) — jie turi didelę įtaką šalyje. Visus praėjusius metus aš gyniau savo projektą Kultūros ministerijoje, Lietuvos Seime. Tačiau vėliau konkursą paskelbė neteisėtu (jie nustatė kai kuriuos teisinius incidentus) ir pakeitė tam tikrą „konkursinį pasiūlymą”, kuriame dalyvavo 32 kūrybinės dirbtuvės. Remiantis balsavimo internetu rezultatais, mūsų kūrybinė grupė, kaip ir pirmą kartą, surinko daugiausią balsų skaičių, tačiau konkurso likimas jau buvo nuspręstas … Mes gavome antrąją vietą — nuo pirmosios į antrąją! Sunku pasakyti, kiek „skaidrus” buvo šis konkursas …
Vyčio paramos fondo pirmininkas Vilius Kavaliauskas sako: „Mums reikia kažką daryti, mes turime pasiūlyti Kaunui ar kitam dideliam miestui!” O kitą dieną skambina Kauno meras ir kviečia projektą perkelti į Kauną (prieš karą, 1919-1940 m. Kaunas buvo „laikina” Lietuvos Respublikos sostinė). Na, jei Vilniui mūsų projektas yra nereikalingas, kodėl gi ne pastatyti jį Kaune? Tik dabar iškilo klausimas, kaip tai padaryti per 7 mėnesius? Juk Lietuvoje panašios skulptūros negalima padaryti per tokį trumpą laikotarpį — nėra nei meistrų, nei liejyklų. Ir tuomet radome puikią galimybę: bendradarbiauti su fondu „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Pakvietėme į Kauną Fondo vadovą Robertą Gabulą, skulptorius Olesių ir Borisą, ir po ilgo visų klausimų aptarimo pasirašėme sutartį, numatančią paminklo Ukrainoje gamybą ir tolesnį jo transportavimą į Lietuvą. Galutinai visos baimės dingo tik po to, kai meras su savo komanda aplankė Kijevą, susipažino su gamybos baze ir tikrai įsitikino aukštu Olesiaus ir Boriso profesionalumu. Štai tokia jau beveik istorija.
* Nuo ko prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Ukrainos skulptoriais?
Iš pradžių buvo taip. Mane rekomendavo Virginijus Strolia, leidyklos „Baltija-Druk“ vyriausiasis redaktorius (jis turėjo idėją atstatyti Konstantino Ostrogiškio antkapinį paminklą, esantį Lavroje). Olesius ir Borisas man iškart patiko – jie buvo profesionalai. Po to, kai pamačiau jų paminklus Ukrainoje, Lietuvoje vienareikšmiškai pasakiau: su jais galima bendradarbiauti! Štai taip atsirado mūsų komanda.
* Kokius paminklus Jūs jau sukūrėte kartu?
Šiuo metu mes dirbame su kitais bendraisiais projektais. Tai paminklai Lietuvai, kurie gaminami Ukrainoje. Paminklas prelatui Kazimierui Šauliui, kovotojui už Lietuvos nepriklausomybę, jau praėjusių metų rudenį buvo pastatytas Švėkšnos mieste.
O dabar darbas vyksta prie filosofo Vydūno monumento, stovėsiančio Klaipėdoje.
Jis jau nulipdytas iš molio, nuimtos gipso formos, teliko išlieti iš bronzos. Noriu pažymėti, kad abu šie paminklai turi valstybinę svarbą Lietuvai.
* Tai Jūsų pirmasis monumentas su žirgu?
Aš turėjau nedidelį žirgo darbą, bet akmenyje. Yra pagamintos iš granito ir bronzos memorialinės skulptūros, skirtos žymiems Lietuvos istorijos ir kultūros veikėjams. Vienas iš daugiatoninių paminklų yra Klaipėdoje stovintis paminklas „Arka”, skirtas vieningai Lietuvai. Iš akmens iškalta daug darbų 7 ir 9 metrų aukščio. Bet toks didžiulis žirgo paminklas iš bronzos – pirmasis mano praktikoje.
***
Olesius Sidorukas ir Borisas Krylovas — skulptoriai (Ukraina). ” Sidoruko ir Krylovo kūrybinė dirbtuvė” egzistuoja daugiau nei dvidešimt metų. Kartu Olesius ir Borisas sukūrė daugybę monumentalių darbų Ukrainoje ir Europoje.
* Borisai, tu ir Olesius esate žinomi skulptoriai Ukrainoje, kaip Jums pavyko pasiekti sėkmę Lietuvoje?
Mes neturime tikslo: siekti sėkmės Ukrainoje ar bet kurioje kitoje šalyje, mes tiesiog pripratę save atiduoti darbui. Tikriausiai sėkmė tai ir yra atlygis už mūsų darbą.
* Kuo remiasi Jūsų bendradarbiavimas su Arūnu?
Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo nuo bendro Lietuvos ir Ukrainos projekto dėl Konstantino Ostrogiškio antkapinio paminklo atkūrimo, esančio Kijevo Pečoros lavros Uspenjės sobore. Po to, kai mes sukūrėme paminklo eskizą, Arūnas buvo pakviestas kaip Lietuvos pusės atstovas, kartu mes pradėjome kurti metrinį modelį. Nuo to laiko jis tapo mūsų kūrybinės komandos nariu. Esame labai dėkingi jam už tai, kad padėjo mums pajusti ir suprasti Lietuvos mentalitetą, charakterį — taip, kad mes jau jaučiamės pusiau lietuviais. Kuriant Karį, Arūnas, būdamas Lietuvoje, labai padeda, nes būtina nuolat bendrauti su istorikais, dirbti ant pjedes stalo ir išspręsti kitus organizacinius klausimus.
* Kiek Jūs sukūrėte monumentalių darbų kartu su Olesiumi, ar galite pasakyti?
Tiksliai negaliu pasakyti, bet manau, kad Ukrainoje ir keliose Europos šalyse, įskaitant Lietuvą, yra daugiau nei trisdešimt. Praėjusiais metais kartu su Arūnu sukūrėme paminklą Kazimierui Šauliui, kuris pastatytas Lietuvoje Švėkšnos miestelyje. Kalbant apie žirgų paminklus, tai yra ketvirtasis.
* Su kokiomis medžiagomis dirbti teikiate pirmnybę?
Medžiagos pasirinkimas priklauso nuo mūsų nustatytų užduočių. Kiekviena medžiaga turi savo ypatybes. Pavyzdžiui, bronza, turinti puikias liejimo savybes, yra labai plastinė ir turi daugiau universalių konstruktyvių galimybių. Mes turime daug paminklų, iškaltų granite. Egzistuoja vaizdai, kurių tiesiog neįmanoma įsivaizduoti kitoje medžiagoje: granitui reikalingos monumentalios, labiau apibendrinančios formos. Tobulas ir gražus marmuras tinka tik interjerui, nes mūsų klimato sąlygomis jis greitai yra.
Sunku pasakyti, kokia medžiaga man labiau patinka: manau, kad profesionalus skulptorius turėtų būti universalus ir įvaldęs skirtingas medžiagas. Atmetame tik betoną ir šiuolaikinius plastikus, kadangi (turime darbo patirties su jais) jie yra trumpalaikiai ir reikalauja nuolatinio restauravimo.
* Kaip Jums pavyko laimėti konkursą dėl svarbiausio ir reikšmingiasio paminklo Lietuvoje?
Jau pasibaigus konkursui, išanalizavęs padėtį, padariau išvadą, kad Lietuvoje mažai paminklų atliktų klasikiniu būdu, o žmonės pavargę nuo paslaptingos sudėtingos modernios formos su gilia filosofine prasme. Tuo labiau, kad Kario įvaizdis primena ankstyvojo renesanso laikus, ir paprasčiausiai neįmanoma įsivaizduoti jo kokioje nors kitoje formalioje kompozicijoje — tai patvirtina praktika. Mes stengėmės prisotinti kompoziciją energija, dinamika ir tuo pačiu išlaikėme pagrindines Kario heraldines savybes. Ir dėl to mūsų Karį palaikė ir pasirinko Lietuvos žmonės.
* Kaip Jūs kuriate istorinius paminklus?
Prieš pradedant darbą, mes visada išsamiai nagrinėjame būsimos kompozicijos temą, parenkame literatūrą, konsultuojamės su istorikais ir, kaip aktoriai, pasineriame į įvaizdį. Būtina mokėti matyti užsakovo akimis, tačiau tai ypač sunku, kai užsakovas yra visa tauta. Štai pavyzdys, kaip mes Klaipėdai sukūrėme Vydūno įvaizdį: išsamiai ištyrus mąstytojo filosofinius darbus, mums buvo svarbu suprasti, koks jis buvo žmogus, koks jo gyvenimo būdas ir kokiu jį matė jo amžininkai. Po to, man kilo idėja sukurti Vydūną, tarsi sklandantį virš žemės, ypatingoje dvasinėje nuotaikoje, apie kurią Jis kalbėjo savo raštuose. Norint pasiekti tokią šviesią dvasingą nuotaiką, žmogus turi praeiti tam tikrą pasiruošimą ir, su išgrynintomis mintimis pasinerti į transcendencijos būseną — šiuo atveju avalynės trūkumas yra šio proceso simbolis.
* Ką Jums reiškia Karys: ar tai dar vienas eilinis projektas, ar kažkas daugiau?
Tai ypatingas paminklas: Kario įvaizdis atspindi visą nenugalimą Lietuvos tautą. Mes jaučiame didelę atsakomybę ne tik kaip skulptoriai, bet ir kaip Ukrainos atstovai, ir tai dvigubai įpareigoja mus atlikti darbą aukščiausiu lygiu.
* Olesiau, kiek trumpi yra paminklo atlikimo terminai, ar per labai trumpą laiką galima sukurti tokį paminklą?
Keturi su puse mėnesio, žinoma, yra gana trumpas laikotarpis. Mes labai rizikavome, daugelis net netikėjo mumis, kad spėsime per tokį laikotarpį, bet jau galima pasakyti, kad viskas praeityje – paminklas yra išlietas, lieka tik baigti surinkimą ir sumontuoti Kaune.
Yra tam tikrų veiksnių, kurie daro įtaką mūsų darbo greičiui: visų pirma, komanda, su kuria mes jau ilgą laiką dirbame. Tai aukšto lygio meistrai, kurie įvaldę bronzos formų liejimo ir apdirbimo amatą, – šiandien jie netgi padeda mums lipdyti. Aš su malonumu įvardinsiu vaikinų vardus: Yakovenchuk Vasyl, Dumenko Volodymyr, Ustinchenko Volodymyr, Yefremov Alexander, Rumynsky Sergiy, Trapenok Maxim, Piskunov Vitalii.
Įmonė „Sajamat“ mums suteikė visokeriopą pagalbą. Noriu pasakyti keletą žodžių apie ją. Mes bendradarbiaujame kartu jau daugiau nei dvidešimt metų, per šį laiką įmonė pasiekė aukštą lygį vadovaujant Ihoriui Davydovui, dėl jo nuolatinio siekio tobulėti. Jis visokeriopai padeda skulptoriams per visus užsakymo atlikimo etapus. Dabar jo įmonė yra pažangiausia meninio liejimo požiūriu ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje.
Kai nustatyti tokie trumpi atlikimo terminai, gana reikšmingą vaidmenį turi kiekvieno etapo finansavimas. Esame dėkingi Viliaus Kavaliausko vadovaujamam Lietuvos Vyčio paramos fondui, kuris renka lėšas ir skatina projektą Lietuvoje. Bet ypatingai norėčiau paminėti Ukrainos „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos“ fondą, kurį atstovauja Robertas Gabulas, ir padėkoti už jo aktyvią pagalbą kuriant monumentą. Mes tikrai pasitikime Robertu – jis visada pasirengęs paremti savo petį ir labiausiai palaiko mus.
* Jūs pirmą kartą kuriate tokio masto paminklą?
Taip, tai yra vienas iš didžiausių mūsų žirgų monumentų, bet pagal kompozicijos aukštį yra paminklų, esančių daugiau nei dešimties metrų.
* Aš girdėjau, kad šis paminklas turėtų būti ne tik meno kūrinys, bet ir sudėtinga inžinerinė konstrukcija.
Tai tiesa. Žirgų monumentų, stovinčių ant dviejų atramos taškų, yra labai nedaug pasaulyje — mūsiškis bus trečias. Prie Kario konstruktyvaus karkaso dirbo Lietuvos ir Ukrainos specialistai. Viduje jis atrodo kaip iš nerūdijančio plieno pagamintas transformatorius. Skaičiavimai atlikti su didele atsarga, atsižvelgiant į tai, jei po šimto, dviejų šimtų ar penkių šimto metų klimato sąlygos žemėje pablogėtų.
* Paminklas gausiai pripildytas detalių. Ar kuriant skulptūrą Jūs bendradarbiavote su istorikais?
Kaip jau minėta anksčiau, tai yra mūsų principinis požiūris į darbą. Mes visada atidžiai tiriame istorinę medžiagą – tai atlikti padeda mums Lietuvos ir Ukrainos specialistai. Mums buvo pateikta daug nuotraukų, to laiko riterių šarvų piešinių; taip pat mes rėmėmės konkrečiais Kauno pilyje per pastaruosius archeologinius kasinėjimus rastais artefaktais— mes juos panaudojome mūsų kompozicijoje (pvz., Kario kardas ir makštis). Visų pirma kiekviename darbo etape Kario baigiamos detalės buvo derinamos su specialistais.
* Ar „Laisvės Kario“ įvaizdyje nebus įžvelgiamas ukarinietiškasis charakteris?
Mes vienodai derinome, tiek atskiras kompozicijos detales, tiek Kario įvaizdį visumoje. Dirbdami prie riterio veido, peržvelgėme daugybę šiuolaikinių lietuvių vaikinų fotografijų ir sukūrėme apibendrinantį įvaizdį, įkūnijantį gerumo ir teisingumo, dvasingumo ir nenugalimumo idėją.
* Kas sieja Jus su Lietuva ir jos istorija?
Kadangi mes jau keletą metų dirbame prie Konstantino Ostrogiškio paminklo, tad gana giliai pasinėrėme į mūsų bendros istorijos studijas. Ukrainiečiai ir lietuviai yra labai artimos mentalitetais tautos, todėl visiškai nejaučiame jokio skirtumo, dirbdami su Ukrainos ar Lietuvos užsakovais. Tikriausiai bendra istorinė praeitis atliko svarbų vaidmenį mūsų darbe.
***
Bet kurio šiuolaikinio miesto architektūrinė ir meninė išvaizda yra jo gyventojų pilietinių siekių ir kūrybingų sugebėjimų veidrodinis atspindys. Senovinis Kaunas, pritraukiantis originaliais paminklais ir vaizdingais kraštovaizdžiais, sustiprina savo ryškų identiškumą per praeities, dabarties ir ateities istorinius ir kultūrinius ryšius.
Monumentas „Laisvės Karys“, kurį Ukrainos ir Lietuvos kūrybinė komanda sukūrė padedama vietos valdžios institucijų, taps neatskiriama miesto įvaizdžio dalimi, Kauno vizitine kortele, taip pat liudijimu apie piliečių entuziastingą požiūrį į savo istoriją ir kultūros paveldą.
Dėl monumento autorių aukšto plastinio meistriškumo, dėl jų siekio sukurti darbą, kuris turi reikšmingas visuomenines funkcijas, dėl šventinės nuotaikos, kuria persmelkta statula, galime užtikrintai pasakyti, kad „Laisvės Karys“ užims vertingą vietą Kauno meniniame kraštovaizdyje ir derės ne tik su miesto, bet visos šalies ritmu.